vargutis

vargùtis, -ė smob. (2) KŽ žr. varguolis: 1. Vargùtė gi ana – motkos neturi Klt. Ir taip mirus motinai ar tėvuo, vargutės rutula ant galva noris trinytį nometą S.Dauk. Muno myla musaite, mirsiu, muno vargute, nebjuokuosva, nabagale, vedums juokai į šalį D18. Oi vargutali Peluzali S.Dauk. 2. Mūs kaime buvo tokie vargùčiai Vlkv.